Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (2)

Kiek daug apie žmogų ir jo aplinką gali papasakoti vos keturi jo rašyti laiškai! 1946 metų sausio 15-oji, praėjus beveik metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, – tokia data pažymėtas vienas iš keturių Amsterdamo universiteto bibliotekoje saugomų prof. Vlado Stankos (Vladimiras Stankevičius arba Vlad Stankevič; 1884–1968) laiškų.

Angliškai parašytame laiške, adresuotame Aleksandrui Fedorovičiui, prof. Stanka trumpai užsimena apie paskutinįjį jųdviejų susitikimą Paryžiuje 1939 metais ir pažintį su Aleksandro Fedorovičiaus sūnumis Anglijoje, kur profesorius praleido tris savaites. Nors laiške adresato pavardė nenurodoma, tik pirmasis vardas ir tėvavardis, žinant prof. Stankos rusiškąjį gyvenimo laikotarpį ir sprendžiant iš keleto laiške minimų detalių, galima manyti, jog autorius laišką rašė savo buvusiam viršininkui ir bendražygiui, 1917 metų Rusijos Laikinosios vyriausybės ministrui pirmininkui Aleksandrui Fedorovičiui Kerenskiui (1881–1970), kuris po Spalio revoliucijos iki 1940 metų gyveno Paryžiuje.

Prof. Vlado Stankos laiško Aleksandrui Fedorovičiui Kerenskiui fragmentas, 1946 m.

Stankos jaunystė prabėgo Rusijoje: iš pradžių jis mokėsi Rygoje, vėliau Petrapilyje, kur įgijo magistro laipsnį teisės srityje, dar vėliau tapo baudžiamosios teisės docentu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, įstojo ir baigė karo mokyklą, dėstė Petrapilio karo inžinierių mokykloje. Aktyviai dalyvavo 1917 metų Rusijos revoliucijoje: buvo Darbininkų, kareivių ir valstiečių tarybos, vėliau – darbiečių partijos atstovas, šios tarybos vykdomojo komiteto ir jos biuro narys; karo ministro A. Kerenskio kabineto viršininkas bei Laikinosios vyriausybės komisaras prie šiaurės fronto.

Kaip daugelis lietuvių, Antrojo pasaulinio karo metais sovietų karo frontui antrąkart artėjant prie Lietuvos, prof. Stanka su žmona (laiške ji vadinama trumpiniu Nat. Vlad.) ir dukra Elena Stankaite-Gabris paliko gimtinę ir atsidūrė netoli Danijos ir Vokietijos sienos, Husum miestelyje (Vokietija). „Lietuvoje palikome visą savo turtą ir šiandien, štai jau antrą kartą savo gyvenime, mes esame vargšai, iš savo gimtosios žemės išrauti pabėgėliai“, – rašo laiško autorius. Laiško rašymo metu Stanka gyveno britų okupacinei zonai priklausiusioje mažoje stovykloje, profesoriaus pavadintoje Ost-Arbeiter ir parašytoje kabutėse. Antrojo asmens po Adolfo Hitlerio, nacistinės Vokietijos reichsmaršalo Hermanno Göringo sukurtas žodis „Ostarbeiter“ reiškė „darbininkus iš Rytų“ – žmones, 1942–44 metais Trečiojo reicho prievarta išgabentus iš Rytų Europos kaip nemokamą ar menkai apmokamą darbo jėgą. Vis dėlto, nepaisant vargingų ir sunkių gyvenimo sąlygų bei stovykloje gyvenusiųjų pabėgėlių tautinės kilmės, paslėptų po žodžiu „Ostarbeiter“, Stankų šeima vertėsi kaip išmanė. Profesoriaus dukra, laisvai kalbanti angliškai, dirbo Britų karo vyriausybėje, o pats prof. Stanka gavo leidimą verstis advokato praktika Karo teisme, kur, pasigiria Kerenskiui, jis sėkmingai išbandė savo jėgas gindamas bylą anglų kalba.

Išleidžiant prof. V. Stanką į JAV, 1949 m. gegužės 31 d. Iš karės: P. Gruodis, J. Vengris, E. Stankaitė, E. Eimaitytė, F. Bintakys, V. Stanka, N. Stankienė, M. Biržiška

Šiame laiške prof. Stanka taip pat užsimena esąs išrinktas vienu iš trijų Hamburge steigiamo Pabaltijo universiteto rektorių, nors, pastebi jis, kol kas į Hamburgą kraustytis neskuba. Greičiausiai tokį prof. Stankos delsimą pradėti eiti rektoriaus pareigas 1946 metais duris atvėrusiame lietuvių, latvių ir estų universitete lėmė tame pačiame laiške išsakyta svajonė kada nors emigruoti į JAV. „<…> mes visi trys dieną-naktį svajojame apie Ameriką, – rašo jis laiške. – Tačiau suprantame, jog tai – tik graži svajonė, ypač turint omenyje, jog neprotingai nepasirūpinome jokiu „amerikiečiu dėde“.“ Užbėgant įvykiams už akių, prof. Stanka Amerikos krantus pasieks 1949-iais, praėjus trejiems metams nuo šio laiško parašymo.

Nors prof. Stankos laiško tikslas – užmegzti Antrojo pasaulinio karo metais nutrūkusią draugystę su Kerenskiu, kuris 1940 metais Vokietijai okupavus Prancūziją emigravo į JAV, ir galbūt ateityje ja pasinaudoti emigruojant iš Vokietijos, vienas jo paragrafas skiriamas ir abiejų vyrų profesiniams interesams – teisei, istorijai ir politikai. „Būtų labai įdomu Jus susitikti ir šnektelėti apie praeitį, dabartį ir ateitį“, – rašo prof. Stanka, 1921 metais Berlyne rusų kalba pasirodžiusios knygos Rusijos tautų likimai autorius. Ir priduria, jog jam būtų nepaprastai įdomu sužinoti Kerenskio nuomonę apie galimybę sukurti Rusijoje opoziciją ir federalizmą, kaip būsimos Rusijos konstitucijos principą. „Negalima paneigti, jog šis principas /[tiesa] ne praktikoje/ yra nuosekliai taikomas modernioje Rusijoje, ypač po paskutiniųjų pataisų sovietų konstitucijoje / kiekvienai sovietų respublikai – savi užsienio atstovai ir sava kariuomenė/. Tik komunistų partijos diktatūra ir NKVD visus šiuos gražius dalykus paverčia iliuzija“, – Sovietų Sąjungos teisinę ir politinę sąrangą 1946 metais apžvelgia prof. Stanka.

Belieka tik spėlioti, ar šis lietuvio laiškas pasiekė savo adresatą. Gali būti, jog jį ištiko toks pat likimas, kaip ir pirmąjį prof. Stankos laišką Kerenskiui – jis adresato arba nepasiekė, arba adresatas dėl vienokių ar kitokių priežasčių tiesiog neatsakė. Nors egzistuoja ir kita galimybė – kažkur archyvuose gulinti ir savo tyrėjų belaukianti prof. Stankos ir Kerenskio korespondencija.